- mirkčioti
- 1 mìrkčioti, -ioja, -iojo K 1. intr., tr. akių vokus dažnai greitai suglausti ir atleisti; markstytis, mirksėti: Miegūstas žmogus blūsčio[ja] kaip varlė iš maurų, t. y. mìrkčio[ja] J. Jo akys mìrkčioja Dkš. Vaikas dar labiau pakėlė galviukę aukštyn, mirkčiodamas akimis, kurios beveik jau pilnos buvo ašarų Ašb. Mìrkčioja viena akia Grv. Vištelė mirkčiojo vieną akį ir apskritai atrodė labai išmintinga rš. Mìrkčiojamoji plėvė (anat.) NdŽ. ^ Mìrkčio[ja] kaip pelė, iš pieno išbridusi (apie susigėdusį, sumišusį) Als. Mìrkčioji kaip pelė, į miltus įrėplinusi Šv. Ko čia mirkčioji kaip varlė kruopose? Nj. Tu nemìrkčiok kai piene kačiukas Skr. Gera (geria) stiklinėms, net nemìrkčiojęs (godžiai) Krš. Tylėtum ir mirkčiotum (visai tylėtum, nesikištum) LTR. 2. intr. duoti ženklą, vadinti, kviesti mirksint: Žmonės gudriai mirkčiojo vieni kitiems ir šaipėsi rš. Kad vadina, mìrkčio[ja] akimis J. Ė jam vis mìrkčioja OG315. Dabar Gricius, truputį nuo meškos atsitraukęs, mirkčiojo ir tarė: „Lapele, eik po manęs (palaikyk mano pusę), gausi kas rytą vištą“ BsPII15. 3. intr. šviesti, dažnai greitai prigęstant ir vėl sušvintant, blykčioti: Viskas nutilo, viskas nurimo, vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega Mair. Ko ta šviesa mìrkčioja – pataisyk knatą! Rs. Lempa mìrkčio[ja] Lkv. \ mirkčioti; išmirkčioti; numirkčioti; pamirkčioti; pramirkčioti; sumirkčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.